Praėjusiais metais “Bangoje” žaidė pirmasis futbolininkas iš Japonijos – Shogo Yoshikawa. Su geru žaidimu džiuginusiu futbolininku sutartis buvo pratęsta ir 2021 metams.
Šią savaitę S.Yoshikawa prisijungė prie komandos treniruočių ir pasidalijo savo įspūdžiais apie atostogas ir pirmąjį sezoną Lietuvoje.

– Kaip praleidai atostogas? Ką įdomaus nuveikei sugrįžęs į gimtąją Japoniją?

– Sugrįžęs turėjau kurį laiką izoliuotis viešbutyje, o vėliau aplankiau savo artimuosius. Japonijoje labai daug žmonių serga COVID-19, todėl daug laiko praleidau namuose. Tačiau pavyko aplankyti savo draugus, lankėmės restoranuose. Japonijoje situacija griežta – viskas dirba tik iki 20 valandos. Kartais susitikdavome pažaisti futbolą. Šiek tiek sportavau individualiai ir taip palaikiau sportinę formą bei ruošiausi sugrįžimui į komandą.

– Papasakok daugiau apie savo šeimą. Kiek turi brolių, seserų? Gal kažkas iš jų taip pat žaidžia futbolą?

-Turiu dvi jaunesnes seseris. Vienai yra 23 metai, ji dirba naminių gyvūnėlių kirpėja. Kita – 17 metų. Ji, kaip ir aš, žaidžia futbolą. Tėtis yra sunkvežimio vairuotojas, o mama dirba pristatymo kompanijoje. Mano tėvai niekada nesidomėjo kitomis šalimis, bet kai išvykau į Mongoliją, o vėliau į Lietuvą ir iš viso svetur praleidau dvejus metus, pradėjo labai domėtis, kaip žmonės gyvena kitur.

– Kada susidomėjai futbolu ir pradėjai lankyti fubolo treniruotes?

– Futbolu susidomėjau būdamas šešerių metų. Draugas pradėjo lankyti treniruotes, tai greitai prisijungiau ir aš. Futbolas tapo mano gyenimo aistra ir, kai buvau ketvirtokas, išsikėliau tikslą tapti profesionaliu futbolininku. Labai daug mano draugų yra įvairių sporto šakų sportininkai.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą žaidei Japonijos įvariuose divizionuose bei išbandei legionieriaus duoną Mongolijoje. Kokie skirtumai tarp Lietuvos ir Mongolijos futbolo lygų?

– Japonijoje pradėjau nuo ketvirtojo diviziono, vėliau žaidžiau trečiajame ir antrajame, o po to išvykau į Mongoliją. Futbolo lygis ir stilius tikrai skiriasi – čia yra kur kas aukštesnio lygio nei Mongolijoje. Lietuvoje visi gerai pasiruošę fiziškai, yra aukšti ir stiprūs. Atvykus prireikė truputį laiko, kol prie visko pripratau. Turiu prisipažinti, kad nebuvo lengva.

– Kaip tau prabėgo pirmieji metai Lietuvoje, ar greitai pavyko adaptuotis? Kaip jautiesi gyvendamas tokiame nedideliame mieste kaip Gargždai?

– Pradžia tikrai buvo sunki, bet man labai padėjo klubas bei komandos draugai, todėl greitai apsipratau. Man patinka Gargždai, čia gyvena puikūs žmonės. Visi yra geranoriški ir paslaugūs, čia ramu ir saugu. Miestas nedidelis, tačiau yra tikrai puikių ir gražių vietų, į kurias mėgstu nueiti.

– Ar tau patinka lietuviškas maistas? Ar išbandei vietos patiekalus? Kokio maisto labiausiai pasiilgsti būdamas čia?

– Lietuvoje maistas geras, jis man patinka. Pabandžiau jūsų rožinę sriubą šaltibarščius ir ji man patiko, puikus skonis. Kai pradės dirbti restoranai, būtinai paragausiu ir cepelinų. Labiausiai pasiilgstu tradicinio Japonijos patiekalo Nattou. Žinau, kad Klaipėdoje yra japoniško maisto restoranų, tai važiuosiu išbandyti. Gal rasiu tai, ko labai ilgiuosi.

– Kokius tikslus keli sau ateinančiam sezonui? Ko tikiesi iš komandos?

– Be abejo noriu pelnyti daugiau įvarčių, atlikti rezultatyvių perdavimų komandos draugams ir taip prisidėti prie geresnių komandos rezultatų. Su komanda privalome sunkiai dirbti treniruotėse, privalome būti darbštūs ir vykdyti visus trenerių nurodymus. Praėjusį sezoną sužaidėme puikių rungtynių, turime tą žaidimo kartelę išlaikyti ir dar pagerinti.

– Ko palinkėtum komandos ištikimiausiems sirgaliams ir žiūrovams?

– Mes stengsimės atiduoti visas jėgas, tikimės dar didesnio palaikymo. Prašau visada mus palaikyti ir kai sekasi, ir kai nesiseka.

Kalbėjosi Matas Bieliauskas.