Nuo 1986 iki 2005 metų prie “Bangos” vairo stovėjo Antanas Blinstrubas. Iš pradžių buvęs ir treneriu, ir komandos vadovu, vėliau – komandos vadovu. Beje, ir pats A.Blinstrubas ne vieną sezoną vilkėjo “Bangos” marškinėlius.
Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Antanu Blinstrubu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto “Bangos” gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti “Bangos” istorijoje.

“Bangos” rungtynių aprašymuose 1970 metais galima aptikti V.Blinstrubą. Čia Jūsų brolis Vytautas?

Taip. Jis mokėsi Panevėžio internate ir grįždavo pas tėvus. Buvo “Bangoje” registruotas, tai kiek galėjo, tiek ir sužaidė.
Jis buvo ta kelrodė žvaigždė, kuri ir mane atvedė į futbolą. 1970 metais aš atvykau į Gargždus mokytis devintoje klasėje. Gargžduose kaip tik atsidarė sporto mokykla su dviem sporto šakomis – futbolu ir lengvąja atletika. Mes, gimę 1955 metais, ir buvome pirmieji, kurie atėjome į mokyklą. Penkiolikos metų pradėjome mokytis abėcėlės, kurią dabar vaikai pradeda nuo darželio.

Kaip pats patekote į “Bangą”?

Buvome pirmoji laida, kurie baigėme sporto mokyklą. Gabesnius pradėjo kviesti į “Bangą”. 1973 metais, po mokyklos baigimo, iškart išvažiavau į Kauną studijuoti kūno kultūros. Prieš institutą žaidžiau tik epizodiškai keletą kartų, tai pats to laiko net neskaičiuoju.
1978 metais grįžau į Gargždus ir pradėjau dirbti treneriu. Nuo 1979 metų pradėjau direktoriauti, bet nebuvo nei vienerių metų, kad neturėčiau vaikų grupės. Pradžioje net turėjau po dvi grupes, paskui po vieną, nes nelabai kam buvo ir dirbti.
Tuo pat metu “Bangoje” žaidžiau. Tikriausiai nuo 1978 iki 1983 metų. Po to tik treniravau vaikus, kol 1986 metais mane išsikvietė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A.Leita. Davė su kumščiu į stalą ir sako: kas čia per velniava, kad krentat iš visų lygų? Nors ir aiškinau, kad ne aš vadovauju “Bangai”, vis vien: tu su vaikais dirbi, tu vadovauji, tu imsi ir “Bangą”. Sakau: jei jau reikia, tai reikia. Be didelių norų paėmiau “Bangą”. O kai paėmiau, tai jau toks mano charakteris – kažką reikėjo daryti rimčiau. Treniravau, ieškojau pinigų, žaidėjų.
Jau 1987 metais Klaipėdos zonoje užėmėme pirmają vietą ir Gargžduose vyko turnyras dėl išėjimo į antrą lygą. Kaip šiandien atsimenu: purvynas, žiaurus lietus. Simno “Peletrūnas” užėmė pirmą vietą, mes – antrą. Tos dvi komandos ir kilo aukštyn.
Vėliau – 1991 metais – pakilome į pirmą lygą, o po trijų sezonų užėmę trečią vietą I lygoje išėjome į aukščiausią.

Kiek pastangų reikėjo, norint išsilaikyti aukščiausioje lygoje?

Tais laikais atsikeldavau ir galvodavau: pas ką dabar reikia važiuoti. Reikėjo žaidėjų, reikėjo pinigų. Nuolat ieškodavau rėmėjų. Kaip sakydavau, ant dviejų banginių laikėsi mūsų komanda – “Hidrostatyba” veždavo į rungtynes (skirdavo transportą), o savivaldybė skirdavo pinigų. Tais laikais, kai mums geriausiai sekėsi, yra buvę ir 200 tūkstančių litų. Paskutiniais metais atrodo 80 tūkstančių gavome.
Kai mums buvo pradėję nesisekti ir rėmėjų sumažėjo, tai net kunigas J.Paulauskas atnešė 200 litų ir sako: čia nuo mūsų, kad jums sektųsi ir kad Gargždai klestėtų.
Mėginome auginti žaidėjus prie Gargždų klubo. A.Jokšą, D.Žutautą. Galvojome užsiauginsime, parduosime – galėsime išgyventi. Bet tie dalykai tais laikais nelabai gerai ėjosi. Buvo visko. Vieną kartą vilniečiai vos manęs ir į bagažinę neuždarė. Nenoriu ir prisiminti.

Kada “Banga” tapo miestui svarbiu reiškiniu? Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose ar tik 1994 metais, kai išėjote į aukščiausią lygą?

Kada komanda buvo dugne ir rezultatai buvo prasti, tai pernelyg niekas ir nekreipė dėmesio. Kai atsirado rezultatai, atsirado ir žiūrovų dėmesys. Išėjus į aukščiausią lygą atsirado ir tribūnose žmonių. Viskas priklausė nuo rezultatų ir nuo pačių žaidėjų elgesio – tiek gatvėje, tiek aikštėje.

Kalbėjosi Remigijus Riekašius