Tomas Tamošauskas: apie “Bangą”, nacionalinę rinktinę ir šiuolaikinius vaikus

Penkiolikos metų debiutavęs „Bangoje“ taurės rungtynėse, netrukus Tomas Tamošauskas kovojo ir Lietuvos aukščiausioje lygoje. Vėliau karjeroje buvo keletas Lietuvos ir užsienio klubų, žaidimas Lietuvos jaunimo rinktinėse ir aštuoniolika rungtynių nacionalinėje rinktinėje.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Tomu Tamošausku. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo – knygoje “Gargždai. Futbolas. Banga”.

Kokia pati pradžia? Kaip atėjai į futbolą?

Turbūt kaip ir daugelis Gargždų vaikų. Sporto mokykla rinko 1983 metų gimimo vaikų futbolo grupę. Treneris Vaidas Liutikas. Tėvai buvo dirbantys, po mokyklos visą laiką pas senelius leisdavau. Senelis pasiūlė: „Ar nenorėtum lankyti?“ Sutikau. Nuvedė pirmą kartą, patiko ir susirgau ta liga.

Jūsų grupėje ir daugiau buvo tokių, kurie profesionaliai žaidė futbolą?

Aš, Marius Kazlauskas, Aurelijus Staponka. Taip pat Arvydas Jonauskas „Bangoje“ žaidė, Deivydas Kura kažkiek rungtyniavo „Bangoje“, paskui „Atlante“. Buvo gan linksma, konkurencinga komanda.

Esi jauniausias aukščiausioje lygoje „Bangai“ atstovavęs žaidėjas. Ar sunku buvo jaunam įsijungti į vyrų komandą?

Tais laikais buvo gana sunku. Kaip ir „dedovščina“ buvo: jauniausias vos ne už visos aikštės sutvarkymą būdavo atsakingas. Ir priekaištai: „Perdavimą ne ten duodi, ne tokį sprendimą priimi, apskritai, ką tu čia darai“. Aišku, kiekvienas suaugęs į jaunesnį žiūri iš aukšto, ir tam jaunam tiek psichologinis, tiek emocinis spaudimas būna. Kaip sako, išlieka stipriausi.

Turėjai gana margą karjerą. Galima sakyti, tarptautinę su lietuviškais intarpais. Ar praėjus daugiau nei dešimčiai metų žinai atsakymą, kodėl nepavyko, pavyzdžiui, Maskvos „Diname“ pasilikti ilgiau?

Nėra tai paslaptis. Manau, kad lėmė daug faktorių: per jaunas išvažiavau, nebuvo gyvenimiškos patirties ir buvo daug pagundų. Galima sakyti, kad Maskvoje nutiko tas pats, kaip penkiolikos metų atėjus į „Bangą“. Išvažiavau aštuoniolikos-devyniolikos metų į Maskvą, patekau į susiformavusį kolektyvą. Vėl pats įsiliejimas buvo sunkus – treniruotės, fiziniai krūviai. Be to, buvo pagundų. Vyresni žaidėjai žino savo galimybes, o čia nuėjai į vieną vakarėlį, į kitą.

Kokiame klube buvo smagiausia per visą karjerą?

Iš sužaisto laiko galima matyti – Liepojos „Metalurgs“. Tai buvo nuostabiausi karjeros metai. Po duobės. Kai Maskvoje nepavyko, grįžau į Kauną, Kaune irgi nepavyko įsitvirtinti. Pamenu, buvo prieškalėdinis metas ir paskambino treneris Benjaminas Zelkevičius. Sako: „Čia toks treneris skambina, Benjaminas Zelkevičius, gal teko girdėti?“ Juokas paėmė, sakau: „Žinoma, teko“. Jis: „Matau tavyje didelį potencialą, norėčiau, kad atvažiuotum, pasitreniruotum, porą rungtynių sužaistum, nes matau tave, kaip savo komandos narį“. Spjoviau į visas šventes ir gruodžio 26 dieną išvažiavau į Liepoją. Ten pabuvome keturias dienas, pasitreniravome, o gruodžio 30 dieną paleido. Palikau neblogą įspūdį ir sausio 6 dieną jau važiavome į Kiprą, į pirmą treniruočių stovyklą. Ten sužaidėme draugiškas rungtynes ir grįžęs pasirašiau kontraktą.

Gana svarbus žaidėjas buvai Lietuvos U-21 rinktinėje, nemažai kartų buvai kviečiamas į nacionalinę rinktinę. Kokie prisiminimai yra likę iš Lietuvos rinktinių?

Gal pradėčiau nuo U-19 rinktinės, kur išties buvo surinkta gana pajėgi komanda: Ž.Karčemarskas, T.Mikuckis, M.Kazlauskas, D.Miceika, M.Kalonas, V.Mižigurskis, E.Česnauskis. Atrankinėse įveikėme Kiprą ir gana pajėgią Rusijos rinktinę, kurios daugelis žaidėjų tuo metu jau žaidė Premjer lygoje. Paskui sužaidėme dvejas geras rungtynes su anglais. Aišku, kažkiek nepasisekė. Lietuvoje apmaudžią klaidą padarė Ž.Karčemarskas ir baigėme rezultatu 1:1. Anglijoje 0:2 pralošinėjome, aštuoniasdešimtą minutę tapo 1:2, o kokią 93 minutę aš turėjau tokią galimybę, kuri galėjo visą karjerą pasukti kitaip. Vienas prieš vartininką neįmušiau įvarčio.
Iš tos geras rekomendacijas turinčios rinktinės treneris V.Liubšys tais pačiais metais mane su D.Miceika pakvietė į U-21, kuri tada dar vadinosi olimpine rinktine. Paskui atsirado ir Ž.Karčemarskas, ir E.Česnauskis. O vėliau eini etapais. Vėl sužaidžiau vienas kitas neblogas rungtynes, tada jau treneris A.Liubinskas pakvietė į nacionalinę. Sužaidžiau nacionalinėje porą gerų rungtynių ir užsikabinau.

Kaip pats manai, kodėl dar žaisdamas pakankamai gerame lygyje Liepojoje jau nebebuvai kviečiamas į rinktinę? Ar čia tos federacijos povandeninės srovės, apie kurias daug kas kalbėdavo?

Federacijoje tų srovių yra, jokia čia paslaptis. Buvo daugiau kviečiami tie žaidėjai, kurie su federacijos atstovais arba agentais turi kažkokius kontaktus. Jei su federacija nesutarei, tai turėjai būti visa galva geresnis už kitus rinktinės žaidėjus, kad galėtum žaisti.
Iš rinktinės trenerių didžiausią įspūdį paliko portugalas J.Couceiro. Su savo nusiteikimu, savo metodika, futbolo supratimu. Patiko ir jo žodžiai, kad jis ne policininkas: „Jūsų neprižiūrėsiu, esate profesionalūs žaidėjai, aš nustatysiu rėmus, kas į tuos rėmus tilps, kas per rungtynes vykdys mano nurodymus – tie ir žais“. Jo darbas nutrūko dėl to, kad jis atsirinkdavo tuos žmones, kurie jam reikalingi, patenka į jo schemas. Bet matyt federacijai tai buvo nenaudinga. Galima sakyti, kad tai buvo vienas iš tų trenerių, kuris paliko geriausią įspūdį.

Kodėl taip anksti baigei profesionalią karjerą? Dalis bendraamžių žaidžia iki šiol.

Nežinau, gal kažkuriuo metu buvau pavargęs nuo futbolo, nuo kasdienės rutinos ir monotonijos. Norėjosi kažko kito. Bet dabar, praėjus porai metų, galvoju gal iš tikro per anksti. Manau, kad ta rutina kiekvieną žmogų psichologiškai pradeda spausti.
Be to, yra dar vienas momentas – paskutiniai du klubai – tiek Rygos „Daugava“, tiek „Klaipėdos granitas“ – buvo įsivėlę į lažybų skandalus. Pradėjau mąstyti, kad kiekvienas klubas toks.

2003 metais su Mariumi Kazlausku ir su Vaidu Liutiku įsteigėte „GMT-83“. Kokia buvo idėja, kas paskatino?

Tais metais su treneriu Vaidu susitikome Gargžduose. Futbolas buvo merdintis, nebebuvo kažkokios vizijos. Treneris pasiūlė: „Gargžduose užaugę, užsienyje turite kontraktus, gal per mėnesį galėtumėte kažkiek pinigų skirti ir įkurtume tokį bendrą klubą“. Pakalbėjome su Mariumi, kad nebloga idėja. Paskaičiavome, kas kiek galime skirti, nusprendėme ir pradėjome.

Kaip vertini patį rezultatą, jau iš šios dienos pozicijų žiūrint? „GMT-83“ buvo vienas iš tų dirgiklių, kuris ir paskatino bendruomenės susivienijimą.

Teigiamai. Susivienijo ir atsirado „Banga“, kaip bendruomenės klubas. Dabar, praėjus dešimčiai metų, vėl manau, kad to nėra. Kažin, ar „Banga“ vis dar tas bendruomenės klubas, kuris buvo anksčiau, kai turėjo savo viziją, kažkokius savo principus. Kad turi žaisti vietiniai žaidėjai, turi būti stipri futbolo mokykla. Dabar aš to pasigendu.
Atsiranda kažkokia priešprieša. Sakoma, kad „Gargždų pramogos-Ąžuolas“ kažką griauna. Kaip tik nesakyčiau, kad griauna. Čia yra alternatyva žmonėms, kurie praėję Gargždų futbolo mokyklą. Gal jie jaučia nuoskaudą, kad buvo atstumti. Jiems pasiūlėme ir jie visi sutiko. Aišku, čia Mato Bieliausko didelis įdirbis. Nėra nei vieno žaidėjo, kuris šią dieną būtų tinkamas „Bangai“. Buvo Julius Triuška ir Tadas Vitkauskas, bet atėjo į „Bangą“ ir patys pamatė, kad gal netinka tam lygiui, negali žaisti. Jeigu tu negali žaisti tame lygyje, žaidi žemesniame. Mano vizija: turėtų būti vienas klubas ir vieni žaistų viename lygyje, kiti, kurie neatitinka, jaunimas – kitame. Manau, reikia apsispręsti, gal poros vyrų ambicijas sumažinti, kad Gargžduose būtų vienas bendruomenės klubas.

Pačiam teko ne kartą padirbėti su dabar futbolą lankančiais Gargždų vaikais, dabar daugiau dirbti su 2004 metų grupe. Ar skiriasi tavoji karta ir šiuolaikiniai vaikai?

Stipriai skiriasi. Prisimenu mūsų laikais nebūdavo klausimo treneriui, kada treniruotės ar priekaištų: „Man neparašei, nepaskambinai, tėvams nepranešei“. Baigdavosi pamokos – visi į stadioną, ateina treneris ir vyksta treniruotė.
Dabar vaikai, ateidami į treniruotes, reikalauja iš trenerio to, kas jiems yra įdomu. Jei treneris pasako: „Šiandien bus technikos elementai, posūkiai, apgaulingi judesiai“, vaikai atsako: „Mes tą mokame, mes norime futbolą žaisti“. Tenka motyvuoti: „Stokite ir padarykite tą patį pratimą dvidešimt kartų iš eilės gerai“. Suklysta po penkių kartų ir sako: „Bus rungtynės – padarysiu“. Bet kaip tu padarysi, jeigu jau per treniruotes nepadarai?
Nebėra Gargžduose stipraus futbolininko, žmogaus, kuris būtų visiems vaikams pavyzdys. Jie žiūri į užsienio žvaigždes, bet tai turi būti vietinis futbolininkas. Kaip mūsų laikas būdavo R.Žutautas, A.Narbekovas.
Gal ir iš trenerių pusės yra per mažas įdirbis. Ką vaikai gali pasiekti, jei taps profesionaliais futbolininkais? Kad treneris pavyzdžiais parodytų, ką gavo išvykęs ir pasirašęs pelningą kontraktą. Kitaip nėra motyvacijos. Vaikai ateina kaip į popamokinę veiklą, fiziniam aktyvumui didinti. Manau, kad nuo 11-14 metų vaikams reikia išaiškinti, jog tik darbas, darbas ir dar kartą darbas duos vaisių ir tik taip ateityje galėsi tapti geru futbolininku.

Tai ar galime turėti vilčių, kad „Banga“ bus A lygoje su vietiniais žaidėjais, jei mūsų jaunoji karta tokia?

Pradėti reikia nuo tos pačios motyvacijos. Jei žaidėjas, būdamas keturiolikos metų, užsibrėš tikslą, kad žais, tai dirbs ir pasieks tikslą.
Neturiu nieko prieš trenerį Vaidą Žutautą, bet šiemet buvo rungtynių, kai mačiau, jog labai nepasitiki jaunimu. Jei ne esant aiškiam rezultatui jiems išeiti su vyrais pažaisti, tai kada dar? Gal treneris buvo iš aukščiau spaudžiamas, kad rezultatas yra svarbiausia. Gal pats per aukštus tikslus išsikėlė, o paskui nebuvo kaip jaunimo išleisti. Tačiau matėme, kad yra ir pajėgaus jaunimo. Tas pats P.Lotužys fantastinius triukus išdarinėjo, įvarčius įmušė, Genaras Samsonik, išėjęs dvejas paskutines rungtynes, labai gerai kovojo. Man patiko. Matome, kad iš tėvo gerąsias savybes perėmęs.
Vaikai turi žaisti aukštame lygyje. Nežinau, ar veiksminga Elitinė lyga. Devyniolikos metų futbolininkų jau negali vadinti vaikais. Kiti devyniolikos metų geruose klubuose žaidžia. O Elitinėje lygoje vis tiek dar ne vyriškas futbolas žaidžiamas. Net antroje lygoje žaidžia daugiau vyrų, greičiai kitokie, žmonės išeina ir žino, kad reikia laimėti.

Ar pamatysime Tomą Tamošauską „Bangoje“?

Kaip žaidėją, manau, kad ne. O kaip trenerį, tai tikiuosi.

Kalbėjosi Remigijus Riekašius

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu – media@fkbanga.lt  arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).