Beveik kiekvienas, matęs aštuntojo dešimtmečio „Bangą“, minėjo Zenoną Normaną – jei ne geriausią, tai tikrai vieną iš geriausių Gargžduose išugdytų vartininkų. Dėl šeimyninių aplinkybių gana anksti baigęs karjerą „Bangoje“, vėliau Z.Normanas sublizgėjo motobole – su Kretingos motobolininkais tapo Sovietų Sąjungos bronzos medalininku.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Zenonu Normanu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo – knygoje “Gargždai. Futbolas. Banga”.

Jei nuo pradžių pradžios – kaip į futbolą įsikabinote?

Kai buvau vaikas, gyvenau Liepų gatvėje. Kai mes iš Sibiro parvažiavome, tai buvo paskutinė miesto gatvė. O paskui – pievos ir tokie „prūdukai“ kaip ežeriukai. Ten žiemą naktimis ledą valydavau ir vartus statydavau, kai įšaldavo, o dienomis ledo ritulį žaisdavome. Pavasarį, kai atleido, vartus pats pastačiau. Ir pats į tuos vartus stojau. Nuo ten aš ir pradėjau. Savamokslis. Mano amžiaus vaikai jau kažkur eidavo – šokiai ar dar kažkas, o man – tik futbolas ir tik vartai.
1970 metais pasirodė Michailas Terentjevas. Sporto mokykloje buvo M.Terentjevas ir J.Petrauskas – futbolas ir lengvoji atletika. Aš buvau futbolo fanatikas, tai automatiškai – į futbolą. Daugiau sporto šakų man nereikėjo.
Pirmoje vidurinėje visi berniukai perėjome tą futbolo sekciją. Tokia mada buvo. Pirma sporto mokykla, pirmas užsiėmimas. Galų gale likome tiek, kad tik ant pirštų skaičiuoti. Eugenijus Kundrotas, aš, V.Ermalis.
Labai geri atsiminimai apie trenerį Mišą. Jis visko mane išmokė, nes iki tol buvau savamokslis. Išdėstė visą abėcėlę. Išmokė tikslingiau dirbti. Nei pusės pikto žodžio nebuvau iš jo girdėjęs.

Kaip patekote į „Bangą“?

Po vienų treniruočių ėjome persirengti į sporto salę ir Petras Mickus pasirodė. Jis mane ir pradėjo kalbinti į „Bangą“. Dabar jau tiksliai nepamenu – penkiolikos ar šešiolikos metų buvau. Galėjo būti 1971 metai. Ne taip seniai buvo „pasibaigę“ visi rusai iš Klaipėdos, Kaliningrado, kuriuos treniravo A.Gorelovas. Prie jo vietiniai buvo tik E.Gedrimas ir P.Mickus, kurie kamuolius nešiojo. Išėjo tie klaipėdiškiai ir krito „Banga“ į lygą, kurią mūsų laikais vadindavome Ž lyga. Nes žemesnės jau nebėra.
M.Terentjevas, matydamas, kad mane kviečia, sakė: „Neik niekur, nes netobulėsi „Bangoje“, ateisi penkiolikos-šešiolikos metų – tave ant suolo pasodins“. Žadėjo treneris pats kurti jauną komandą ir pradėti nuo tos Ž lygos. Bet „Banga“ yra „Banga“. Išėjau. Aišku, ir už sporto mokyklą dar žaisdavau.
Tais metais ir pradėjau. Klaipėdiečių nebuvo, o vartininkų buvo deficitas. Konkurentų ne tiek daug ir turėjau. Senoji karta jau buvo išėjusi. Kiek vėliau dar V.Lavrentjevas buvo, bet daugiau kaip mano dubleris, nors vyresnis, iš armijos grįžęs.

Gana greitai „Banga“ pakilo iki aukščiausios lygos…

Surinko Petras Mickus gargždiškius ir dar kažkiek iš Klaipėdos kviesdavo. Keturi-penki visą laiką būdavo. Tokie mažiukai krašto gynėjai A.Maslabojevas ir V.Kolbasovas Silikatinyje buvo įdarbinti, tai buvo kaip vietiniai. Vėliau sporto meistrai buvo du – R.Lavrinavičius ir A.Staškaitis.
Išėjome iš tos Ž lygos. Trys metai aukštesnėje lygoje ir važiavome į turnyrą Marijampolėje (tada – Kapsukas). Ten labai gerai pasirodėme ir iškopėme į aukščiausią lygą.
Tais laikais mane dar Kapsuko „Sūduvos“ treneris kalbino, kvietė pasilikti. Buvau devyniolikos, jau turėjau į armiją išeiti. Petras Mickus sako: „Neik niekur, atidėsime armiją“. Petras buvo kaip tėvas mums. Net daugiau nei tėvas. Jis visur mus auklėjo, armijas atidėdavo. Jauni buvome, tai ir iš milicijos reikėjo traukti. Visi jo klausydavome, net ir tie klaipėdiškiai.

Kaip sekėsi pakilus į aukščiausią lygą?

Pirmas sezonas aukščiausioje lygoje buvo sunkus. Ypač sunku buvo pradžioje. Vienas rungtynes atsimenu labai gerai. Mažeikiuose žaidėme su „Atmosfera“, kurioje buvo daug meistrų. Ten tokie Barasos žaidė. Jie mus nuo pirmos minutės spaudė ir spaudė. Beveik neišėjome iš savo aikštės pusės. Dar ir vienuolikos metrų baudinį davė į mūsų vartus už nieką. Aš atlaikiau. Sekėsi su vienuolikos metrų baudiniais, tais metais tikriausiai keturis iš penkių atlaikiau. Mažeikių vartininkas beveik iki centro išėjęs stovėjo. Ir pavyko mums kažkaip vienas skersas. Vartininkas išėjęs, tai pamušė balionuką ir įkrito. Laimėjome.
Bet paskui Gargžduose atsiėmėme. Aš jau ruošiausi į armiją, tai tik pirmą kėlinį laikiau. Kai išėjau, buvo 1:3. Nusileidau į apačią nusimaudyti ir girdžiu, kaip tribūnose „u-u-u“ šūkauja ir šūkauja. Pareinu – 2:8. Tiesiog sumušė. Sako: „Čia už tą Mažeikiuose“.

Po to buvo pertrauka?

Išėjau į armiją, o po armijos grįžau į „Bangą“. Dar armijoje būdamas per radiją, per spaudą stebėjau, kaip „Bangai“ sekasi. Kai buvau armijoje, „Banga“ tokį Ženią Ivanovą iš „Granito“ buvo pasikvietusi.
Kai iš armijos grįžau, tai F.Finkelis „Granitą“ treniravo. Norėjo ir mane į „Granitą“ kviesti. Klausė Petro: „Kaip Zenius?“ Bet Petras nenorėjo, kad išeičiau: „Ai, pijokauja parėjęs“. Kad tik „Banga“ vartininką turėtų.

Kada baigėte karjerą „Bangoje“?

Po armijos dar tris sezonus „Bangoje“ vartus laikiau. 1980 metais, kai Maskvoje olimpiada vyko, vedžiau. Ir išvažiavau gyventi į Kretingą. Teko ir iš „Bangos“ išeiti, nes tuo metu transporto nebuvo, važinėti negalėjai. Jei nebūčiau vedęs, tai būčiau buvęs čia iki galo. Futbolas buvo viskas, o čia – nori nenori turėjau išeiti.
Tiesa, Kazimieras Repšys dar skambino ir kvietė. Net ir į dvejas rungtynes dar buvo mane pagavęs. Važiavome į Radviliškį, paskui Silikatinyje su Akmenės komanda žaidėme. Kaip tik atvažiavęs pas tėvus buvau.

Bet vartininko karjera nesibaigė…

Kai išėjau į Kretingą, galvojau: „Viskas jau“. Šeimą sukūrėme, vaikai pasipylė. Galvojau, kad gyvensiu normaliai, bet „Minija“ vėl įtraukė į futbolą. Sužinojo, kad vartininkas, o jų deficitas buvo visą laiką. Buvo jie nukritę į tą žemesnę lygą.
Kretingoje dar ir į motobolą įtraukė. Tuo metu Skuodo motobolo komanda išsitempė pas save Kretingos motobolo komandos vartininką. Tai kretingiškiai ėjo ir ėjo pas mane, kad tik sutikčiau. Penkis sezonus žaidžiau motobolą. Baigiau apie 33-34 metų.
Motobole iš pradžių buvo sunku – ir kamuolys didesnis, ir motociklai. Paskui perpratau. 1986 metais Sąjungoje laimėjome bronzos medalius. Gal būčiau ir daugiau laimėjęs, bet apsipykome ir išėjau.

Kokie linksmi prisiminimai likę iš „Bangos“ laikų?

Du atsitikimai įstrigo iš rungtynių Jurbarke. Žaidėme su „Mituva“. Ten pirmą sykį gyvenime dalyvavau rungtynėse, kai įmušamas įvartis iš centro po pirmo perdavimo. Edvardas Gedrimas iš centro tiesiai į „devynkę“ pataikė.
O kitas, tik nepamenu, ar tose pačiose rungtynėse, ar kitose – juokingas. Per aikštę toks takelis ėjo, tai per rungtynes žiūrime, kad močiutė pareina su ožkele. Ir tiesiai į aikštę, nors mes žaidžiame. Teisėjas stabdo, o senutė: „Ką čia suaugę vyrai žaidžiat ir trukdot man“. Ir turėjome praleisti. Sustabdė rungtynes, visi juokais mirštame ir laukiame, kol senutė su ožkike pereis aikštę.
Dar vienas nutikimas buvo Ž lygoje, bet ne su „Banga“. Priekulė turėjo tokią komandą „Vingis“. Kai „Banga“ jau žaidė aukščiausioje, tai jie žaidė toje žemiausioje lygoje. R.Simonavičius prašydavo, kad važiuočiau Priekulei padėti. Aikštė šalia Priekulės: rugius nupjovė, vartus įkasė ir Ž lyga žaidžia.
Aš vartuose labai „lermuodavau“. Šauki: „Mano“, išeini, nepagauni kamuolio, žiūri – vartuose. Tai Priekulėje su Tauragės antra komanda žaidėme ir aš ten labai „lermavau“. Ir teisėjui kilo įtarimų: „Kur tas artistas matytas?“ Bet neprisiminė. Ir neįmušė Tauragė tada – 0:0.

Kalbėjosi Remigijus Riekašius

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu – media@fkbanga.lt  arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).