#kaslaimės
Mantas Gudauskas: apie kelią į futbolą, legionierius ir svarbiausią laimėjimą

2006 metais debiutavęs gimtojo miesto ekipoje Mantas Gudauskas yra vienintelis be pertraukų rungtyniavęs atgimusiame klube. 11 sezonų, 275 rungtynės, 20 497 minutės aikštėje, 9 įvarčiai – tokie skaičiai daug pasako apie M. Gudausko karjerą „Bangoje“.

Pateikiame Jums interviu su Mantu Gudausku. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo – knygoje “Gargždai. Futbolas. Banga”.

Kaip atėjai į futbolą?

Buvo tokia labai įdomi situacija. Į pirmą klasę, atsimenu, atėjo buvęs mano pirmas treneris Vaidas Liutikas ir kvietė eiti į treniruotes, bet manęs „neužkabino“. Kai tik pradėjau eiti į pirmą klasę, mama nuvedė mane į šokius.
Buvau baigęs antrą klasę ir vieną kartą ėjau į parduotuvę. Sutikau draugą, klausiu: „Kur eini?“ Sako: „Į treniruotes.“ Aš taip „iš lempos“: „Ir aš einu.“ Treniruotės vykdavo miesto stadione ant pakylos. Atėjau su džinsais. Sako: „Va, čia naujas žmogus.“ Einu vieną dieną, antrą, o dviems savaitėms praėjus Vaidas Liutikas sako: „Gal tu jau ir sportines kelnes apsivilk, nebeik su tais džinsais.“
Vėliau prasidėjo varžybos, važiavimai. Prasidėjo bėgimas iš šokių, nes tada dar ir šokius lankiau. Pusę metų, atsimenu, mamai melavau, kad einu į šokius. Susikraudavau mantą į šokius ir pasiimdavau bucus.
Šeštoje klasėje rinko futbolo klasę trečioje vidurinėje. Buvau vienintelis, kuris nenorėjo. Mokiausi „Kranto“ vidurinėje ir sakiau, kad nenoriu keisti mokyklos. V. Liutikas važiavo pas tėvus pasikalbėti, kad būtinai reikia.
Nebuvau iš tų vaikų, kurie eina mieste ir sako: „Žiūrėk K. Nazarovas ar G. Samsonik eina. Aš jų nepažinojau, nes būdamas vaikas net neidavau į rungtynes.“

2005 metais jau žaidei už „GMT-83“?

Žaidžiau. Kol buvome vaikai, reikėdavo už treniruotes mokėti. O vieną kartą sako man, Mikui Kurai, Juliui Triuškai ir dar keliems: „Jums jau nebereikia mokėti, kursime klubą ir žaisime.“ Padarėme du klubus Gargžduose, kur ir vieną išlaikyti sunku.

Jums patiems buvo principo reikalas žaidžiant prieš „Bangą“?

Nežinau, kaip kitiems. Man buvo principas įrodyti tiems vyresniems, kad aš galiu. Nenoriu nusileisti vyresniems, kad ten mane stumdytų.

2006 metai – jau „Bangoje“ ir iškart į pagrindinę sudėtį įsikabinai…

Pamenu, kai draugiškas žaisdavome, tai vienose po keitimo išeini, kitose – starte. Galvojau: „Išeisiu už dublerius pažaisiu, bus puiku.“
Bet pirmas sezonas pirmoje lygoje ir iškart startinėje sudėtyje išleido. Buvo labai didelis stimulas stengtis.

Kaip pavyko perėjimas iš pirmos lygos į aukščiausiąją? Buvo rimtas iššūkis?

Aš, Mikas Kura ir Karolis Urbaitis į jaunimo rinktinę buvome išvažiavę. Tuo metu V. Ivanauskas buvo treneriu. Internetą įsijungiame, žiūrime – „Banga“ – A lygoje.
Aišku, A lyga skiriasi nuo I lygos. Vien pirmos dvejos rungtynės parodė, kad pasiruošę A lygai tikrai nebuvome. Minus devyni įvarčiai. Skaudu buvo, bet po truputį įsikabinome į tą lygį. Svarbu didelis noras ir treniruotės. Dirbi su aukštesnio lygio žaidėjais, kurie atvyksta į klubą. Į juos lygiuojiesi, stengiesi nenusileisti ir po truputį auga tavo meistriškumas.

Koks pasiekimas per visą tą laiką „Bangoje“ padarė didžiausią įspūdį?

Tikriausiai pirmasis medalis I lygoje. Ir, aišku, Europa. Skaudūs pralaimėjimai, bet europinio lygio varžybos. Žiūrovų, žiniasklaidos susidomėjimas. Visai kitas lygis nei vietinis čempionatas.

O sunkiausi epizodai, tarpsniai per tuos vienuolika sezonų?

Sunkiausias buvo, kai atvažiavo „auksiniai“ investuotojai.
Pradžioje atrodė, kad viskas bus gerai. Ir buvo gerai. Po pirmo rato „Banga“ buvo antroje vietoje. Viskas atrodė lyg ir tvarkingai, lyg ir gerai. Bet tada pradėjo skaldyti. Visiškas susiskaldymas komandoje ir šalia komandos. Vos ne pilietinis karas.

Per tą laiką „Bangoje“ dirbo nemažai trenerių. Kuris padarė didžiausią įspūdį, davė daugiausiai?

Kiekvienas treneris įneša savo. Pradedant nuo pirmo iki paskutinio. Kiekvienas turi pliusų ir minusų. Stengiesi iš kiekvieno išmokti, ką jie gali geriausio. Bent jau aš galvoju, kad iš kiekvieno esu kažką pasiėmęs.

O iš žaidėjų?

Visi buvo šaunūs ir geri žmonės, bet didžiausią įspūdį padarė Orestas Buitkus. Apskritai, ta komanda ir tas sezonas, kai trečią vietą I lygoje užėmėme, įstrigęs. Buvo O. Buitkus, M. Karalius, A. Gedgaudas.
Žiūrint į O. Buitkų, atrodė, kad toks senukas į Gargždus atvažiavo, o jis bėga kaip patrakęs.
Kiekvienas legionierius savotiškas. Kad ir tie patys gruzinai. Būdavo ir gerų. Tas pats G. Nikabadzė, jei būtų turėjęs proto, būtų žaidęs labai gerai. O jis prieš rungtynes pasiėmęs iš vaikų dviratį po skeitparką važinėjasi ir čiurnas sukinėjasi. Talento turėjo, bet…

Kaip komanda priimdavo legionierius?

Būdavo įvairiai, bet ryšį palaikydavome, bendraudavome. Gruzinai beveik nekalbėjo nei rusiškai, nei angliškai, bet susišnekėdavome. Nebūdavo susiskaldymo. Kol rusai neatėjo. Bet ir tada iš pradžių kolektyvas labai geras buvo, šnekėdavomės, juokaudavome. O vėliau prasidėjo tos nesąmonės, pradėjome suprasti, kas ir kodėl. Tada jau viskas.

Kaip vertini šių metų sezoną?

Po praėjusių metų norėjosi geriau. Pernai pavyko trečią vietą pasiekti, bet šiemet norėjosi aukščiau. Juk– jubiliejus. Norėjosi geriau, bet nepavyko. Gaila.
Net ir I lygoje neužtenka tų pačių žaidėjų. Realiai mes praėjusį sezoną sužaidėme su kokiu trylika žaidėjų. Manau, kad mums pasisekė, labai pasisekė. Nes norint laimėti I lygą reikia turėti bent aštuoniolika lygiaverčių žaidėjų. Kad turėtum, ką pakeisti, kai prasideda traumos ir kortelės.

Kalbėjosi Remigijus Riekašius

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu – media@fkbanga.lt  arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).