Pirmąjį įvartį įmušęs 2000 metų rugsėjo 10 dieną į „Atlanto“ vartus vėliau Aurelijus Staponka kiekvienais metais vis didino savo pasiektų įvarčių kraitį. Iš viso A lygoje, I lygoje ir Taurės turnyre A. Staponka, vilkėdamas „Bangos“ marškinėlius, pelnė 132 įvarčius. Neoficialiame Lietuvos aukščiausios lygos (nuo 1991 metų) snaiperių šimtuke A. Staponka su 50 įvarčių užima 38-ąją vietą.

Pateikiame Jums interviu su Aurelijumi Staponka. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo – knygoje “Gargždai. Futbolas. Banga”.

Kaip atėjai į futbolą?

Nuo pirmos klasės, bet ne į pačią pirmą treniruotę. Su T. Tamošausku buvome klasiokai. Jis nuo pat pirmos treniruotės lankė ir pasiūlė: „Einam į futbolą“. Kažkur šeštoje klasėje buvau metęs. Gal iki devintos ar dešimtos klasės. Po to įvyko lūžis, futbolas pradėjo patikti. Tikra meilė. Iki tol ėjau dėl to, kad draugai eina.
Vyko tarpmokyklinės salės varžybos. Patekau į komandą. Žaidė M. Kazlauskas, T. Tamošauskas, D. Kura. Laimėjome čia, vėliau laimėjome Klaipėdoje, Plungėje ir patekome į finalo ketvertą. Kažkaip nuo to karto futbolas tapo svarbus. Domiesi, žiūri, analizuoji.

Kada patekai į „Bangą“?

2000 metais dar treniravausi su vaikais, bet į rungtynes nebūdavo kam važiuoti, tai veždavosi ką gali. Važiuoji, kad važiuotum. Kai žaidėme Klaipėdoje, „Atlantui“ įmušiau įvartį.
Tikru „Bangos“ nariu tapau tik nuo kitų metų, kai jau iškrito iš aukščiausios lygos ir žaidė I lygoje. Tada jau ir treniruotėse dalyvavau.
Iškritome į II lygą, po to vėl grįžome į I lygą, bet aš išvažiavau į Kauną. Ten praleidau keturis metus. Kai vyko perversmai ir susiskaldymas, net nebuvau čia. Grįžau 2006 metais.
Kadangi dar mokiausi, tai sutarėme, kad Kaune užbaigsiu mokslo metus, bet jau važiuosiu žaisti už „Bangą“. Kaune net treniruodavausi su „Teledema“, su kuria žaidėme vienoje lygoje. V. Novikovas pyko: „Žaidi ten, o treniruojiesi čia“.

2011 metais pusmečiui išvykai į Izraelio aukščiausioje lygoje žaidžiantį Ramat Gano „Hapoel“. Kaip pavyko išvažiuoti ir kodėl nepavyko pasilikti ilgiau?

Kai grįžau iš Kauno į Gargždus, žaidžiau ir negalvojau, kad kada nors žaisiu A lygoje, ar kad dar kažkur galiu pretenduoti. 2010 metų sezonas buvo neblogas tiek „Bangai“, tiek man. Buvo įvarčių, buvo Baltijos lyga. Pasiekiau piką.
27 metai – arba galutinai lieki „Bangoje“ ir žaidi savo malonumui, arba bandai kažkur kabintis. Kalbėjau ir su Arminu Narbekovu, gal galėčiau bandyti aukščiau kilti. Jei neišeis, tai neišeis.
Buvo pasiūlymas važiuoti į peržiūrą Izraelyje. Ten pamačiau, kad Izraelio lyga yra mano jėgoms. Klubui taip pat patikau.
Bet viskas susiklostė taip, kad jau pirmose rungtynėse patyriau traumą. Mėnesį gydžiausi, per tą laiką pasikeitė treneris. Jis pasiėmė kitus žaidėjus. Teko vėl iš naujo įrodinėti, kad vertas žaisti. Mačiau, kad tie, kurie žaidžia mano vietoje, tikrai nėra geresni. Jie įvarčių nemušė ir reikėjo kažką keisti.
Per draugiškas rungtynes mušdavau. Tai pasikvietė treneris ir sako: „Matau, kad gali žaisti, įrašysiu į pagrindinę sudėtį savaitgalį“. Turėjome žaisti su Haifos „Maccabi“. Apsidžiaugiau. Kitą dieną šuoliukus darome ir jaučiu skausmą kirkšnyje. Trauma, ir vėl negaliu žaisti. Trauma tokia, kad niekas nežinojo, nei kas yra, nei kaip gydyti. Vaistus geri – praeina, bet dvi savaites pabėgioji ir vėl tas pats. Tai buvo kaip atostogos.
Grįžęs važiavau į Vilnių, Kauną, Palangą. Niekas nežinojo, kas yra, kol nenuėjau pas M. Grikšą. Išsigydžiau ir antrą pusmetį jau žaidžiau „Bangoje“.

2013 metų pradžioje bandei savo jėgas „Atlante“…

K. Sarsanijai arba patinki, arba ne. Galimybę duoda, bet jei nepasinaudoji – viskas. Dar buvo mano pozicijoje E. Razulis. Jis aukštas, tvirtas. O ir pagal žaidimą – ne mano stilius. Bet žaidi, kaip liepia.
Su „Žalgiriu“ išleido po keitimo, bet nepateisinau K.Sarsanijos lūkesčių. Ir pats nesužaidžiau taip, kaip galėjau. Paskui pasiūlė: „Gali būti pas mane, bet nežaisi, treniruotės, rungtynės už dublerius, ar nori?“. Atsakiau, kad noriu žaisti. Pašnekėjau su Vaidu Žutautu ir priėmėme sprendimą, kad reikia grįžti. „Banga“ yra „Banga“. Smagiau čia žaisti.

Koks įspūdis liko iš 2014 metų? Buvo Taurės finalas, Europos lyga…

Tas sezonas toks įdomus. Pradžia gera, bet vėliau nutikę visi blogi dalykai nusveria tą gerą pradžią. Taip dviprasmiškai.
Taurėje turėjome šansą. „Žalgiriui“ pralaimėjome tik 1:2. Aišku, „Žalgiris“ buvo stipresnis, to negali paneigti.
O Europos lygoje namie pagal progas galėjome laimėti. Bet toks jau futbolas. Ir ten pirmą kėlinį apylygiai žaidėme. Aišku, turėjo įtakos ir visos tos nesąmonės. Psichologija. Kai tau atveža naujus žaidėjus ir tu jų dar net nematei. Čia ne draugiškos rungtynės, kur gali išbandyti, čia jau reikia žaisti. Bet vis tiek pirmą kėlinį gerai žaidėme. Tik ta viena klaidelė. Jie įmušė, atsipalaidavo ir pradėjo žaisti. Bet progą tikrai turėjome.

Kas iš karjeros „Bangoje“ paliko didžiausią įspūdį?

Man asmeniškai patiko, kad „Bangą“ treniravo daug trenerių. Dvi pagrindinės Lietuvos futbolo legendos – Arminas Narbekovas ir Valdas Ivanauskas. Vien tai, kad juos pamatai, jau daug duoda.
Daug įdomių žaidėjų. Patyrusių. Tiek Orestas Buitkus, tiek Irmantas Zelmikas, tiek Anatolij Ostap. Patiko tas sezonas su Arminu Narbekovu, po kurio išėjome į Europą. Draugiškas ir stiprus kolektyvas.
Įstrigo ir rungtynės I lygoje, kai treniravo italas Fabio Lopez. Žaidėme Gargžduose su Kėdainių „Nevėžiu“. Mes gal šešti, o „Nevėžis“ – lyderiai, seniai nepraleidę įvarčių, pralaimėjimų nepatyrę. Įmušiau tris įvarčius. Man, kaip puolėjui, smagios rungtynės.
Įsiminė ir tas įvartis 2013 metų paskutinėse rungtynėse į „Atlanto“ vartus.
Karjera visa tokia banguojanti. Galima juokauti, kad norint „Bangai“ pasiekti aukštesnių rezultatų, reiktų pakeisti pavadinimą. Realiai mačiau visko – ir gero, ir blogo.

Kas nutiko, kad šiemet sezonas susiklostė ne taip, kaip planavote?

Visų pirma traumos. Daug žaidėjų buvo tramuotų: Mikas Kura, Aleksandras Ivanauskas žaidė su pertraukomis, Deividas Padaigis, Gerardas Žukauskas. Kai iškrenta tiek žaidėjų, yra sunku. Gal per daug buvo afišuojama sezono pradžioje, kad iškelta kartelė. Gal čia buvo klaida.
Kiekvienas padarėme tų klaidų ir kiekvienas turime prisiimti dalį kaltės. Tiek žaidėjai, tiek administracija.
Neslėpsiu, kad ir į mane buvo vilčių dedama. Nepadariau to sezono pradžioje. Buvo tokių momentų, kai neįmuši, o po to patys gauname.

Ar įmanoma pakilti į A lygą vien su gargždiškiais?

Buvo didelis tarpas. Nuo 1990 metų gimimo. Tik dabar ateina 1998, 1999, 2000 metų vaikai. Ateina naujoji karta, naujas rengimas, pradėtas nuo 2006 metų. Mūsų futbolo mokykla. Dabar turėtų matytis ir rezultatas.
Manau, kad įmanoma, tačiau kažkokios patirties vis tiek reikia.

Pačiam kokioje komandoje smagiau žaisti, ar kur daugiau patirties ir legionierių, ar kur visi vietiniai?

Smagiau žaisti ten, kur yra rezultatas. Jeigu yra rezultatas, yra ir kolektyvas. Jei laimi ir nuotaikos geros, ir klimatas.
Smagu, kai yra daugiau vietinių, tačiau būna, kad tų pajėgių vietinių tiesiog nėra.

Kiek planuoji tęsti karjerą? Ar dar galime tikėtis kitais metais išvysti aikštėje?

Karjerą baiginėju jau dvejus metus. Nebenoriu nieko sakyti. Nežinau. Žinosiu tik kitais metais.

Kalbėjosi Remigijus Riekašius

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu – media@fkbanga.lt  arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).