Jau šešiolikos metų pradėjęs žaisti už „Bangą“ Romas Šileika vėliau žaidė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje, kol vėl sugrįžo į „Bangą“ ir su ja užkopė iki Lietuvos aukščiausios lygos.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Romu Šileika. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo – knygoje “Gargždai. Futbolas. Banga”.

Kada pradėjote lankyti futbolo treniruotes?

Labai didelė banga kilo 1976 metais, kai A.Narbekovas ir kiti Gargždų vaikai laimėjo tuometinėje Sąjungoje aštuntąją vietą. Čia kilo didelis bumas – visi masiškai pradėjo eiti į futbolą. Vėliau, aišku, daug kas atkrito.
Pats pradėjau eiti į futbolą tikriausiai 1974 metais. Po to buvau metęs ir vėl sugrįžau per tą bumą. Michailas Terentjevas tada labai stipriai dirbo. Jis ir A.Narbekovas davė didžiulį impulsą visiems Gargždams.
Iki penkiolikos metų stovėjau vartuose, bet vieną kartą Kėdainiuose nebuvo žaidėjų ir M.Terentjevas pasiuntė mane į puolimą. Įmušiau tris įvarčius ir nuo to laiko jau nebestovėjau vartuose.
Tuo metu Klaipėdoje įkūrė Aukštojo sportinio meistriškumo mokyklą (ASMM). Visi geriausi Žemaitijos jauniai čia buvo surinkti. Iš visų bandžiusių iš Gargždų likau vienas. Su treneriu labai pasisekė. Ten dirbęs Romas Lavrinavičius buvo vienas iš keturių Lietuvos trenerių, Maskvoje baigusių aukštąją trenerių mokyklą.

Kada patekote į „Bangą“?

1982 metais. Kazimieras Repšys vadovavo 1966 metų grupei ir pakvietė R.Šarūną, V.Butkų ir mane.
Komandoje tuo metu buvo betvarkė. Į treniruotes beveik niekas nesirinkdavo, tik į rungtynes važiuodavo. Ir tik tam, kad paloštų kortomis ir gautų maistpinigius. Yra buvę, kad žaidėjus surinkdavome iš Gargžduose tuo metu buvusių futbolo aikščių.
Vėliau ir Klaipėdos ASMM toje pačioje lygoje pradėjo žaisti. Tik kitoje grupėje – Žalgirio, kur buvo septynių didžiųjų miestų komandos. „Banga“ žaidė Nemuno grupėje. Bet buvo tokia betvarkė, kad niekas nežiūrėdavo, kas ir kur žaidžia. Tai aš žaisdavau ir už vieną, ir už kitą komandą. Šeštadienį turas būdavo Nemuno, o sekmadienį – Žalgirio grupėje. Už „Bangą“ žaisdamas vienais metais 21 įvartį įmušiau.

Kaip atsidūrėte Mažeikių „Atmosferoje“?

Tarnybą armijoje galima buvo pasidaryti per Mažeikių, Ukmergės ir Kėdainių komandas. M.Terentjevas, pats kilęs iš Mažeikių, pasakė mažeikiškiams, kad yra geras žaidėjas. Tai Mažeikių treneris atvažiavo į ASMM ir derėjosi su R.Lavrinavičiumi.
O Mažeikiuose nemaža atranka – jau pirmą savaitę treniruotėse – 30-35 žmonės. Mažeikių kompresorių gamykla galėjo tiek išlaikyti. Gaudavome 190 rublių, nes buvome forminami kaip šeštos kategorijos santechnikai. Į darbą reikėdavo eiti tik du mėnesius, pasibaigus sezonui. Varydavo panešioti raktus, atsukti ką nors. Kad žmonės pamatytų, jog dirbame.
„Atmosferos“ pagrindą sudarė 28-35 metų brandūs futbolininkai. Prieš sezoną Palangos Juzės turnyre įmušiau įvartį, tai galvojau, kad viskas bus gerai. Įleido mane pirmam ture Ukmergėje ir tik tada supratau, kas yra vyrų futbolas. Laiko apsikabinę, kamuolio gauti negali, o jei gauni, tai prišoka ir išmuša. Net apsisukti nespėju, o dar ir greičio stigo. Tada pamačiau, koks yra aukščiausios lygos skirtumas nuo pirmos lygos. „Atmosferos“ puolime žibėjo S.Vertelis, iš kurio išmokau įvairių gudrybių.
Tiesa, į armiją vis tiek teko eiti. Dar prieš išvykstant į Mažeikius ukmergiečiai kvietė ir sakė, kad Mažeikiai yra susipykę su kariuomenės vadais ir nieko gero nebus. Taip ir nutiko. Bet Mažeikių treneris pasakė: „Grįši pas mus, butą gausi“. Tai grįžau.

Kaip po to susiklostė karjera?

Žaidžiau Mažeikiuose. Kartą „Atmosfera“ žaidė draugiškas su latvių Bruocenės „Starts“. Padariau įspūdį ir mane bei dar du Mažeikių futbolininkus pakvietė į Latvijos pirmą lygą antram ratui. Latvijoje buvo geriausi mano metai. Per vienuolika antrojo rato rungtynių 15 įvarčių įmušiau. Tuo pat metu ir Lietuvoje už „Atmosferą“ žaidžiau. Po rungtynių Latvijoje mus tris autobusu parveždavo.
Išvedėme latvių komandą į aukščiausią lygą ir gavome kelionę į Lenkiją – draugiškoms rungtynėms su II lygos Błękitni Stargard. Įmušiau įvarčių, tai lenkų klubo prezidentas atbėgo: „Kaip pavardė? Pasilik čia!“
1991 metais sausio mėnesį išvažiavau į Lenkiją. Vilniuje kaip tik sumaištis, tai Lenkijos futbolo federacija neregistravo, nes reikėjo gauti leidimą iš Maskvos. Už antrą komandą teko žaisti. Tik likus penkerioms rungtynėms leido žaisti pagrindinėje komandoje. Per jas tris įvarčius įmušiau, nors pačiose pirmose rungtynėse perdegiau. Išleido po keitimo: apvariau vieną, antrą, trečią, noriu apvaryti ketvirtą, bet užlipu ant kamuolio ir nuvirstu. Ir visas stadionas: „Vania, stokis“. O žiūrovų rinkdavosi 3-4 tūkstančiai. Po to kampinį keliame: kamuolys praeina pro visus ir aš, beveik ant vartų linijos stovėdamas, dedu koją, o kamuolys skrieja aukštai virš vartų. Visas stadionas: „Nu, Vania“.

Kaip vėl sugrįžote į „Bangą“?

Po Lenkijos buvau šiek tiek apleidęs futbolą, važinėjau į tą pačią Lenkiją su prekėmis ir kartais už „Bangą“ pažaisdavau. Po to A.Blinstrubas sako: „Dabar rimtai imkimės reikalo“. Susidarė tokia gera situacija, kad į Gargždus visi sugrįžome. R.Martinaitis, R.Petkevičius, aš – visi turėjome patyrimo aukščiausioje lygoje. Atėjo iš Klaipėdos A.Safonovas ir A.Polujanskas, prisijungė ukrainietis vartininkas A.Orinko. Pradėjo augti mūsų jaunėliai.
Labai pasisekė Gargždams, kad užaugo tokie vaikinai kaip S.Jokumaitis, G.Samsonik, K.Nazarovas, R.Rudys, P.Rauktys. Nesitikėjome, kad jie išlaikys aukščiausios lygos futbolą, bet jie išlaikė.

Vėliau dirbote ir teisėju?

Taip. M.Terentjevas įtraukė. Teisėjavau iki 45 metų, pasiekiau ir aukščiausiąją lygą. Ir čia Gargždams sekėsi. Buvo laikotarpis, kai beveik visi teisėjavę gargždiškiai pasiekė aukščiausiąją lygą.

Ar visos svajonės išsipildė?

Iš tikrųjų mano svajonė buvo kada nors paimti taurę iš UEFA prezidento rankų. Viską praėjau, karjera baigėsi. Galvoju: „Viskas, nebeišsipildys“. Bet ėmė ir išsipildė. Dirbau Lapiuose ir su vaikais patekome į Lietuvos finalinį turnyrą. Įveikėme Jurbarką, Mažeikius, po baudinių serijos – Molėtus. Tik finale Vilniui pralaimėjome 0:2. Ir kaip tik tuo metu Lietuvoje viešėjęs UEFA prezidentas M.Platini teikė apdovanojimus turnyro dalyviams. Taip ir išsipildė svajonė. Kiekvienas žaidėjas turi turėti nors mažą svajonę.

Kas įsiminė iš karjeros „Bangoje“ metų?

Kai mes žaidėme, tai tribūnose dvi ar trys eilės senukų buvo. Senieji futbolininkai. Toks A.Liutikas vis rodydavo nykštį į viršų, jei „Banga“ arba aš gerai sužaisdavome, ir žemyn, jei prastai. Kaip kokiems gladiatoriams: „Pribaikite jį!“ Mieste sutikęs sakau: „Aš visą naktį neužmigau, kai parodei nykščiu, kad blogai, tikra tragedija“. Tai po kitų rungtynių einu ir žiūriu, kad tiek jis, tiek dar trys, kurie šalia jo sėdi, rodo nykščius į viršų. Tai visiems Gargždų žaidėjams palinkėčiau, kad kai jie eina iš aikštės, žiūrovai rodytų tik nykštį į viršų.

Kalbėjosi Remigijus Riekašius

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu – media@fkbanga.lt  arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).